ABOUT AKVILĖ ZAVIŠAITĖ

Artist Akvile Zavisaite (Akvilė Zavišaitė) was born in 1962 in Vilnius, Lithuania to a family of an architect and a journalist. Since childhood Akvile manifested signs of artistic talent. But when after graduating from high school she was denied admission to the Vilnius Art Institute for not being a number of the Komsomol, she enrolled in the Pedagogical Institute of Vilnius to study English and in 1983 she left Lithuania to join her mother in Australia. Here Akvile studied art at the Newcastle College of Advanced Education graduating with a Bachelor’s degree in the visual arts. In 1988 she completed her post-graduate studies in the Hunter Institute of High Education in Newcastle with the graduate diploma in art.

In her paintings and drawings Zavisaite strived to put into perspective the experiences of her own life (especially as a night club dancer) and those of her family and friends. Her portraits of people possess what her critic and mentor Frank Celtlan called “almost intimidating presence.” She was a promising young Lithuanian artist whose loss will be deeply felt by all.

Algimantas Kezys (LITUANUS, vol. 37, summer 1991)

Since 1984 to 1991 Akvile participated in 14 art exhibitions (2 of them – solo) in Australia, Lithuania and USA. After her death at the age of 28 in 1991 in Sydney her art was exhibited in 3 retrospective exhibitions: in 1991 in Chicago (USA) and in 1997 and 2006 in Vilnius (Lithuania).

In 1997 in Lithuania was published a book Akvile. Pictures, Letters, Memoirs, compiled by her journalist mother. In 1998 the second edition was issued and a TV documentary was created by talented Lithuanian director Lilia Kopac. The movie with English subtitles was shown several foreign countries including Australia.

Akvile, who died of AIDS on 2nd of June 1991, left about 50 big paintings (mostly pastels on canvas), many drawings, numerous sketches, and some ceramics.

APIE AKVILĘ ZAVIŠAITĘ

Akvilė Zavišaitė gimė 1962 m. lapkričio 28 d. Vilniuje architekto ir žurnalistės šeimoje.

Jau ankstyvoje vaikystėje žinojo, kad bus dailininkė. Piešdavo ir piešdavo gal nuo trejų metų. Pirmiausia – šunis, vėliau arklius, tiksliau, eikliuosius žirgus, tiesa vieną kitą pavaizduodavo ir sėdintį, kaip šunį. Arkliai buvo jos antroji meilė (po šunų), netgi buvo pradėjusi lankyti jojimo treniruotes, tačiau mamos paskatinta perėjo į plaukimą.

Dar paaugusi susižavėjo išraiškos šokiu ir nors šokti niekur nesimokė, aplinkinius stebino judesio grakštumu ir kūno lankstumu. Neblogai skambino gitara, kurį laiką mokėsi groti ir fleita.

Dar nepradėjus Akvilei lankyti pradinės mokyklos, jos tėvai išsiskyrė: tėvas, aistringas buriuotojas, liko gyventi Nidoje, kur šeima kartu praleido dvejus metus, o mama sugrįžo į Vilnių. Akvilė mokėsi Vilniuje, vasaras leido pas tėvą.

Būdama paskutinėse Vilniaus 44-os vidurinės mokyklos klasėse pradėjo rengtis egzaminams į Valstybinį dailės institutą (dabar Dailės akademija), lankė privačias piešimo pamokas pas dailininką Drėgvą.

Tačiau Vilniaus dailės institute jai neleido laikyti stojamųjų egzaminų – per vadinamą mandatinę komisiją paaiškėjo, kad Akvilė – ne komjaunuolė. Nei tos pačios aukštosios mokyklos absolventas Akvilės tėvas Algis Zaviša, nei tuo metu garsus rašytojas Juozas Baltušis, jos senelis, „blato“, kaip tuomet buvo vadinama protekcija, nepadarė.

Niekuomet nepamiršusi meilės gyvūnams Akvilė pasišovė vykti į Kauną studijuoti veterinarijos arba… įsidarbinti naktiniame barmene arba šokėja, ir bandyti patekti į dailę kitais metais. Tačiau namiškių nuo to atkalbėta, pasiliko Vilniuje ir įstojo į Pedagoginį institutą (dabar pedagoginis universitetas) studijuoti anglų kalbos.

Po antro kurso atlikusi praktiką Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje ir pati buvo trumpai mokiusis, Akvilė susilaukė labai gerų pedagogų atsiliepimų ir raginimų baigus studijas tapti mokytoja. Akvilė nutarė būti piešimo mokytoja.

Tačiau pedagogines studijas teko nutraukti, 1983 metais gavus leidimą išvykti nuolatiniam gyvenimui į Australiją, kur jau buvo įsikūrusi Akvilės mama.

Motinai išvykus Akvilę globojo mamos sesuo Violeta ir aktorė bei poetė Elena Petrauskienė (Žalinkevičaitė). Gyvenimas šios populiarios tų metų Vilniaus asmenybės, daugelio vadintos tiesiog Ponia, namuose, pokalbiai su ja vėliau įkvėpė Akvilės paveikslą „Kryžių dama“..

Tais pačiais metais įstojusi į Niukaslio dailės koledžą (Newcastle College of Advanced Education School of Visual and Performing Arts), kur pasirinko tapybą, piešimą, keramiką. Atskirai dar mokėsi prancūzų kalbos.

1987 metais studijas baigusi įsigijo meno bakalaurės laipsnį ir dailininkės diplomą.

Tais pačiais metais atvykusi į JAV (kur tuo metu gyveno ir dirbo jos motina), Akvilė čia ilgai neužtruko, nors ir buvo gavusi stažuotę Niujorko dailės ir kino meno institute.

Grįžusi į Australiją įstojo į aspirantūrą Hunter Institute of Higher Education, parašė ir apgynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“ (žiūr. “Akvilė. Paveikslai, laiškai, prisiminimai”). Už tai jai buvo suteiktas aukštesnio laipsnio dailininkės diplomas (graduate diploma).

1988 metais Akvilė nuvyko į Lietuvą. 1989 metų vasarį-kovą Vilniaus dailės muziejuje surengta personalinė jos tapybos darbų paroda.

Tų pačių metų spalio mėnesį iš Lietuvos į Australiją sugrįžę paveikslai tais pačiais metais demonstruoti personalinėje parodoje Newcastle Burns-Kaldy galerijoje ir dviejų dailininkų parodoje „Gallery de Maurianne“ Sidnėjuje.

Parodose Akvilė Zavišaitė dalyvavo nuo 1984 metų (iš viso jos paveikslai demonstruoti keturiolikoje kolektyvinių ir personalinių parodų).

Jos darbai (daugiausia pasirašyti tik vardu) demonstruoti Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje.

Trys retrospektyvinės Akvilės darbų parodos surengtos jau po jos mirties Čiurlionio galerijoje, Čikaga, JAV, 1991; Vilniaus menininkų rūmuose, 1997; galerijoje „Akademija“ 2006).

Paskiausioje parodoje buvo rodomas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Akvilė“; taip pat demonstruojama ir Akvilės atminimui draugų ir artimųjų išsiuvinėtas audeklas, kokius priimta kurti AIDS aukoms Australijoje ir JAV. Dvi savaites trukusią parodą aplankė 1470 žmonių.

Akvilė Zavišaitė mirė Sidnėjuje 1991 metų birželio 2 dieną. Trejus metus kovojusi su mirtinu virusu savo kraujyje. Tik pusę to tragiško laiko pasidalinusi su artimaisiais, pati juos guodė ir drąsino. Ypač paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais.

Dailininkė paliko apie 50 didelių drobių ir piešinių, daugybė eskizų, atvirukų, keramikos darbelių. Darbai drobėje atlikti ypatinga pastelės technika, vaizdą kuriant iš įvairiausių spalvų nedidelių brūkšnelių.

Pirmas stambus Akvilės darbas buvo triptikas „Bellevue“ šokėjos (studijų metais ji pati šoko to baro scenoje).

Apskritai, jos kūriniams būdingos išilgintos jaunų moterų – baro šokėjų, balerinų – figūros, pusiau nuogos arba aprengtos nepaprastais kostiumais, nemažai portretų ir autoportretų, pasitaiko simbolių, zodiako ženklų. Kai kuriuose paveiksluose gražios mįslingos moterys pozuoja tarytum kraupiame fone, jas supa peiliai, švirkštai, gyvatės, voratinkliai, ant grindų voliojasi plyšusios širdys. Tačiau netrūksta ir humoro elementų, kraupūs ir juokingi didžiulio formato pliušinių žaisliukų grupiniai portretai („Naktinė arbatėlė“, „Lentynoje“).

„Aš manau, Akvilės darbai kiekviename juos mačiusiame pažadina kažką, kas yra labai intymu, dvasiška, o satyros, karikatūros elementai galbūt net gąsdina.

Akvilė buvo tikra menininkė. Lietuvė burtininkė. Ji praturtino daugybę žmonių, kuriems teko laimė per tuos metus ją pažinti.

Akvilę taip pat galima drąsiai vadinti laisvės ir žmogiškojo orumo įsikūnijimu. Ji buvo tikra pasaulio pilietė. Telaimina ją Dievas“.

Taip apie Akvilę atsiliepė jos buvęs mokytojas Newcastle universiteto dėstytojas Garry Jones. Ar jis teisus, paliekame spręsti šios svetainės lankytojams.

AKVILĖ’S PERSONAL LIFE / AKVILĖS GYVENIMO AKIMIRKOS